Fašizmas ir Valstybė

Nuorodos: Skirtumus, Panašumai, Jaccard panašumas koeficientas, Nuorodos.

Skirtumas tarp Fašizmas ir Valstybė

Fašizmas vs. Valstybė

nacistinės Vokietijos lyderiai. Giovanni Gentile – italų filosofas ir teoretikas, fašizmo ideologijos pradininkas. Fašizmas (Davies, Peter; Lynch, Derek (2002). „The Routledge Companion to Fascism and the Far Right“. Routledge. pp. 1–5. Politiniame spektre fašizmądažniausia priimta laikyti radikalia politine dešine. Fašizmu taip pat vadinama parlamentinei demokratijai ir tradiciniam liberalizmui priešiška politinė ideologija, neigianti Švietimo epochoje susiformavusius individualizmo idealus. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl specifinių ekonominių ir istorinių aplinkybių fašistinis režimas susiformavo Italijoje, o 4 deš. Trečiajame reiche įsitvirtino fašizmui giminingas nacizmas. Siaurąja prasme fašizmu vadinama tik Italijos politinė sistema valdant B. Musoliniui, tačiau plačiąja prasme fašizmu vadinamos Italijos pavyzdžio įkvėptos politinės sistemos kitose šalyse, kurios turėjo specifinių tik tai šaliai būdingų aspektų. Ar vienas ar kitas režimas (pvz., Viši Prancūzija, Franko Ispanija) gali būti vadinamas fašistiniu yra istorikų diskusijų objektas. Valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę vyriausybę, nuolatinius gyventojus, apibrėžtąteritorijąir suverenitetą.

Autoritarizmas

Autoritarizmas – diktatūrinė valstybės valdymo forma, kai aukščiausiąvaldžiąturi vienas asmuo, kuris remiasi visišku valdinių paklusnumu.

Autoritarizmas ir Fašizmas · Autoritarizmas ir Valstybė · Žiūrėti daugiau »

Totalitarizmas

Totalitarizmas (Robert Conquest Reflections on a Ravaged Century (2000) ISBN 0-393-04818-7, page 74 Totalitarizmas susijęs su kokia nors ideologija arba pažiūrų sistema, kaip kad fašizmas, nacizmas arba komunizmas. Pagal totalitarizmo teorijąvyriausybė gali ir privalo kontroliuoti kiekvieno individo ir grupės kiekvienąveiksmąir interesą. Vyriausybė turi ne tik absoliučiąvykdomąjągalią, bet ir neribotas galimybes jątaikyti. Viskas yra jos kompetencijoje. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės nuo politikos yra visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir savivalė. Terminas pradėtas naudoti 1920 ir 1930 aprašyti B. Musolinio fašistinę Italijąir nacių Vokietiją, po vienpartinių sistemų ten sukūrimo iki jų pralaimėjimo II Pasauliniame kare. Ir itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas iš esmės buvo pastangos sujungti skirtingas klases ir grupes siekiant vieno tikslo – stiprinti imperializmą. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. totalitarizmo sąvoka vis labiau pradėta naudoti apibūdinti Sovietų Sąjungos režimui. Nepaisant to, kad pati sąvoka iš pradžių taikyta Italijai, šiuolaikiniu supratimu fašistinis Italijos režimas, bent jau iki 1943 m. apibūdinamas kaip autoritarinis, o ne totalitarinis. Totalitarinis režimas egzistavo Vokietijoje Hitlerio laikais, buvusioje SSRS Stalino valdymo metais. Šiais laikais vienintele totalitarine valstybe plačiai pripažįstama Šiaurės Korėja, kitų valstybių įvardinimas kaip totalitarinių yra ginčytinas. Politinėje filosofijoje totalitarizmo šaknis kai kurie tyrinėtojai įžvelgia dar Platono pieštoje idealioje valstybėje. Pagrindiniai autoriai prisidėję prie totalitarizmo sąvokos suformavimo buvo Raymond Aron, Hannah Arendt, Z.Bžezinskis. H.Arendt totalitarizmąapibūdino kaip totalinio ir permanentinio individo pajungimo sistemą, būdingątiek Hitlerio, tiek Stalino valdymui.

Fašizmas ir Totalitarizmas · Totalitarizmas ir Valstybė · Žiūrėti daugiau »