Panašumai tarp Irano įkaitų krizė ir Ruhola Chomeinis
Irano įkaitų krizė ir Ruhola Chomeinis turi 9 dalykų dažni (Unijapedija): Irako–Irano karas, Iranas, Jimmy Carter, Mohamedas Reza Pahlavis, Ronald Reagan, Sausio 20, Teheranas, 1979 m., 1981 m..
Irako–Irano karas
Iraniečiai vaikai, kovoję karo metu. Skaičiuojama, kad kare prieš Irakąžuvo 95 000 vaikų karių, daugiausiai 16–17 m. amžiaus. Irako–Irano karas, 1980 m. rugsėjo 22, Teheranas Irano ir Irako karas, rečiau dar vadinamas Pirmuoju Persijos įlankos karu) – užsitęsęs ginkluotas konfliktas tarp Irano ir Baatu partijos valdomo Irako, prasidėjęs 1980 m. rugsėjo 22 d. Irakui įsiveržus į Iraną. Karas truko beveik aštuonerius metus ir baigėsi 1988 m. rugpjūčio 20 d., abiem šalims priėmus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją598. Pagrindinis Irako išpuolio prieš Iranąmotyvas buvo susijęs su būtinybe neleisti Ruholai Chomeiniui, vadovavusiam Irano islamo revoliucijai 1979 m., eksportuoti į Irakąnaujosios Irano ideologijos; Irako Sadamo Huseino vadovybė taip pat baiminosi, kad Iranas, teokratinė valstybė, kurioje daugiausia gyventojų sudaro musulmonai šiitai, išnaudos įtampątarp skirtingų musulmonų konfesijų Irake, sutelkdamas Irako šiitų daugumąprieš Baatų vyriausybę, kuri oficialiai buvo pasaulietinė ir kurioje dominavo sunitai musulmonai. Irakas taip pat norėjo pakeisti Iranąkaip galios žaidėjąPersijos įlankoje, o tokia proga pasitaikė tik po Islamo revoliucijos Irane, nes iki tol Iranas turėjo milžiniškąekonominę ir karinę galiąbei glaudžius santykius su JAV ir Izraeliu. Irano ir Irako karas prasidėjo po ilgąlaikątarp šalių buvusių teritorinių ginčų, dėl kurių Irakas planavo atkovoti rytinį Šato al Arabo krantą, kurį 1975 m. Alžyro susitarimu buvo perleidęs Iranui. Irako parama arabų separatistams Irane išaugo prasidėjus karo veiksmams. Nors įtarta, kad Irakas siekia aneksuoti Irano Chuzestano provinciją, Sadamas Huseinas 1980 m. lapkritį viešai pareiškė nesieksiąs aneksuoti jokių Iranui priklausančių žemių. Manoma, kad Irakas siekė Chuzestanąpadaryti pavaldžiu sau. Nors Irako vadovybė tikėjosi pasinaudoti porevoliuciniu Irano chaosu ir tikėjosi lemiamos pergalės stipriai susilpnėjusio Irano akivaizdoje, Irako kariuomenė darė pažangątik tris pirmus invazijos mėnesius, o 1980 m. gruodžio mėn. proveržis sustojo. Prasidėjus įnirtingoms kovoms tarp abiejų pusių Irano kariuomenė perėmė iniciatyvąprieš įsiveržusius irakiečius ir iki 1982 m. birželio kontrpuolimu susigrąžino beveik visąprarastąteritoriją. Irako pajėgas sugrąžinęs į prieškarines sienų linijas, Iranas atmetė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją514 ir pats ėmėsi invazijos į Iraką. Irano puolimas Irako teritorijoje truko penkerius metus, kol 1988 m. viduryje Irakas perėmė iniciatyvąir vėliau pradėjo eilę didelių atsakomųjų puolimų, dėl kurių karas galiausiai pasiekė aklavietę ir buvo užbaigtas nė vienai pusei nelaimėjus. Dėl karo nualintas kraštas, milžiniška žala ekonomikai, slogios nuotaikos, karinė aklavietė, tarptautinės bendruomenės neveiklumas Irako pajėgų masinio naikinimo ginklų naudojimo prieš Irano karius ir civilius akivaizdoje, taip pat didėjanti įtampa tarp Irano ir Jungtinių Valstijų lėmė tai, kad, tarpininkaujant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, Iranas sutiko su paliaubomis. Iš viso per Irano ir Irako karąžuvo apie 500 000 žmonių (didžioji aukų dalis – Irano kariai ir civiliai), neįskaitant dešimčių tūkstančių civilių, žuvusių per tuo pačiu metu vykusiąAnfal kampaniją, nukreiptąprieš Irako kurdus. Konfliktui pasibaigus nebuvo atsilyginta reparacijomis, sienos išliko nepakitusios, o bendras abiejų kovojančiųjų šalių patirtas finansinis nuostolis, manoma, viršijo 1 mlrd. JAV dolerių. Abiejose šalyse veikė keletas jėgų, išnaudojamų kariaujančios pusės: Irakąir proirakietiškas arabų separatistų pajėgas Irane labiausiai palaikė Irano nacionalinė pasipriešinimo taryba. Tuo tarpu Iranas rėmė Irako kurdus, visų pirma Kurdistano demokratinę partijąir Kurdistano patriotinę sąjungą. Konflikto metu Irakas gavo daug finansinės, politinės ir logistinės paramos iš JAV, Jungtinės Karalystės, Sovietų Sąjungos, Prancūzijos, Italijos, Jugoslavijos ir didžiosios daugumos arabų šalių. Nors Iranas buvo palyginti izoliuotas, paramos jis sulaukė iš Sirijos, Libijos, Kinijos, Šiaurės Korėjos, Izraelio, Pakistano ir Pietų Jemeno. Konfliktas kartais lyginamas su Pirmuoju pasauliniu karu dėl panašios abiejų pusių naudojamos taktikos, įskaitant didelio masto apkasų karąsu spygliuota viela, ištempta per įtvirtintas gynybos linijas, pilotuojamus kulkosvaidžių postus, durtuvų užtaisus, Irano naudotas žmonių bangos atakas ir Irako plačiai naudotącheminio ginklo bei tyčines atakas prieš civilius. Išskirtinis karo bruožas buvo Irano valstybės sankcionuotas vaikų kankinystės šlovinimas. Irano šiitų islamizmo kontekste suformuluoti pasakojimai apie kankinystę paskatino platų žmonių bangos atakų taktikos naudojimą, o tai turėjo ilgalaikės įtakos konflikto dinamikai.
Irako–Irano karas ir Irano įkaitų krizė · Irako–Irano karas ir Ruhola Chomeinis ·
Iranas
Iranas, oficialiai Irano Islamo Respublika (iki 1935 m. vadintas Persija) – valstybė Vakarų Azijoje.
Iranas ir Irano įkaitų krizė · Iranas ir Ruhola Chomeinis ·
Jimmy Carter
Džimis Karteris (pilnas vardas, (g. 1924 m. spalio 1 d., Plains, Džordžija, JAV) – 39-asis JAV prezidentas, valdęs šalį 1977–1981 m., Nobelio taikos premijos laureatas (2002 m.). Prieš tampant JAV prezidentu, Karteris buvo išrinktas į Džordžijos valstijos senatą, o 1971-1975 m. ėjo Džordžijos gubernatoriaus pareigas. 1946 m. baigęs JAV karinio laivyno akademiją, prisijungė prie JAV karinių jūrų pajėgų, atliko tarnybądaugelyje povandeninių laivų. 1953 m. mirus tėvui grįžo į gimtąjąDžordžijąir perėmė tėvo žemės riešutų ūkio verslą. Dirbamas paveldėtame ūkyje pradėjo priešintis rasinei segregacijai ir palaikė pilietinių teisių judėjimą. Pradėjo aktyviai veikti JAV demokratų partijoje. 1963-1967 m. buvo Džordžijos valstijos senatoriumi, o 1970 m. buvo išrinktas Džordžijos gubernatoriumi. Nors buvo mažai kam žinomas kandidatas, jam pavyko tapti JAV demokratų partijos kandidatu 1976 metų JAV prezidento rinkimuose, kuriuose nežymia balsų persvara įveikė pareigas tuo metu ėjusį respublikonų kandidatąDžeraldąFordą. Pačioje savo kadencijos pradžioje Karteris suteikė malonę visiems mobilizacijos Vietnamo kare vengusiems piliečiams. Karterio valdymo metu atsirado du nauji kabineto lygio departamentai – JAV energetikos departamentas ir JAV švietimo departamentas. Jis sukūrė nacionalinę energetikos politiką, kuriąsudarė gamtosauga, kainų kontrolė ir naujosios technologijos. Karteriui pavyko suderėti ir pasirašyti Kamp Deivido susitarimus, Panamos kanalo sutartis. Jo prezidentavimo metu taip pat vyko antrasis strateginių ginklų ribojimų derybų raundas (SALT II). Karteriui valdant šalis išgyveno stafliaciją, aukštąnedarbo lygį, lėtąekonomikos augimą. Jo kadencijos pabaigąžymėjo tokie įvykiai, kaip 1979-1981 m. Irano įkaitų krizė, branduolinė avarija Trijų mylių saloje, revoliucija Nikaragvoje, sovietų invazija į Afganistaną. Atsakydamas į invaziją, Karteris eskalavo Šaltajį karąpabaigdamas détente politiką, paskelbdamas Karterio doktrinąir 1980 metų olimpinių vasaros žaidynių boikotą. Karteris yra vienintelis JAV prezidentas, kuris baigęs pilnąJAV prezidento kadenciją, nepaskyrė nei vieno JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo. 1980 metų JAV demokratų partijos pirminiuose rinkimuose dėl kandidato į JAV prezidento postąiškėlimo Karteriui iššūkį metė JAV senatorius Tedas Kenedis, tačiau jam pavyko išsaugoti partijos nominaciją. Karteris kovoje su respublikonų kandidatu Ronaldu Reiganu triuškinančiu rinkikų balsų skirtumu pralaimėjo 1980 metų JAV prezidento rinkimus. Istorikų ir politikos mokslų apklausos Karterį vertina žemiau nei vidutiniškai, tačiau jo poprezidentinė veikla yra vertinama žymiai palankiau.
Irano įkaitų krizė ir Jimmy Carter · Jimmy Carter ir Ruhola Chomeinis ·
Mohamedas Reza Pahlavis
Kategorija:Irano asmenybės Kategorija:Monarchai Mohamedas Reza Pahlavis (1919 m. spalio 26 d. – 1980 m. liepos 2 d.) dažnai vadinamas tiesiog Irano šachu – 2-asis Pahlavių dinastijos Irano šachas, nuo 1941 m. rugsėjo 16 d. iki Irano revoliucijos, 1979 m. vasario 11 d. šachas buvo priverstas emigruoti iš šalies ir atsisakyti sosto.
Irano įkaitų krizė ir Mohamedas Reza Pahlavis · Mohamedas Reza Pahlavis ir Ruhola Chomeinis ·
Ronald Reagan
Ronaldas Vilsonas Reiganas (1911 m. vasario 6 d. – 2004 m. birželio 5 d.) – 40-asis JAV prezidentas (1981–1989 metais) ir 33-asis Kalifornijos gubernatorius (1967–1975 metais).
Irano įkaitų krizė ir Ronald Reagan · Ronald Reagan ir Ruhola Chomeinis ·
Sausio 20
Sausio 20 yra 20-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių.
Irano įkaitų krizė ir Sausio 20 · Ruhola Chomeinis ir Sausio 20 ·
Teheranas
Teheranas (arba Tehran) – miestas šiaurės Irane, šalies didžiausias miestas ir sostinė.
Irano įkaitų krizė ir Teheranas · Ruhola Chomeinis ir Teheranas ·
1979 m.
1979 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.
1979 m. ir Irano įkaitų krizė · 1979 m. ir Ruhola Chomeinis ·
1981 m.
1981 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį pagal Grigaliaus kalendorių.
1981 m. ir Irano įkaitų krizė · 1981 m. ir Ruhola Chomeinis ·
Šiame sąraše nurodyti atsakymus į šiuos klausimus
- Kas Irano įkaitų krizė ir Ruhola Chomeinis turi bendro
- Kokie yra skirtumai tarp Irano įkaitų krizė ir Ruhola Chomeinis panašumų
Palyginimas tarp Irano įkaitų krizė ir Ruhola Chomeinis
Irano įkaitų krizė yra 27 santykius, o Ruhola Chomeinis turi 31. Kaip jie turi bendro 9, Jaccard indeksas yra 15.52% = 9 / (27 + 31).
Nuorodos
Šis straipsnis parodo skirtumą tarp Irano įkaitų krizė ir Ruhola Chomeinis santykius. Norėdami pasiekti kiekvieną straipsnį, iš kurio buvo išgautas informacija, apsilankykite: