Šventosios Mišios ir Ritualas

Nuorodos: Skirtumus, Panašumai, Jaccard panašumas koeficientas, Nuorodos.

Skirtumas tarp Šventosios Mišios ir Ritualas

Šventosios Mišios vs. Ritualas

Šventos Mišios (''Novus Ordo'') Mišios (iš  – pasiuntimas, paleidimas) – dažniausiai išreiškia vakarų krikščionių liturgijos apeigas, kurių metu dalijama Šv. Komunija. Šokis ratu išreiškia ritualinį veiksmąRusijos stačiatikių ritualas – Epifanijos nakties maudymasis lediniame vandenyje Ritualas (Julius Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Tübingen–Bern–Munich: A. Francke. p. 55-61. apeiga. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-05. – nustatyta apeiginių veiksmų tvarka, kuria pagerbiama šventybė. Viena esminių religinio kulto dalių. Platesne prasme – ritualas yra bet koks socialiai formalizuotas apeiginis elgesys. Ritualas yra istoriškai susiklosčiusi ir simboliškai kodifikuota veiksmų seka, išreiškianti tam tikrus socialinius ir kultūrinius tarpusavio santykius (kokių nors vertybių, autoritetų pripažinimas, esamos socionormatyvinės sistemos patvirtinimas ir pan.). Ritualas yra konservatyviausia, mažiausiai kintanti religinio elgesio dalis. Ritualas glaudžiai susijęs su visuomenės elgesio normų ir socialinės tvarkos patvirtinimu: rituališkumas būdingas etiketui, papročiams, diplomatiniam etiketui. Arnoldas van Genepas išskyrė pagrindines tris ritualo struktūrines dalis: atsiskyrimas, perėjimo akimirka, įsitraukimas. Tokias struktūras jis pastebėjo šeimos švenčių metu, keičiantis žmogaus statusui (gimtuvės, krikštynos, vestuvės, laidotuvės), kalendorinių papročių cikluose. Ritualas socialinę klasifikacijąir kultūrinę tvarkąįveda į gamtinės aplinkos bei socialinius žmonių gyvenimo reikalus. Pasak Viktoro Ternerio, ritualas susideda iš simbolių, kurie atspindi ne tik struktūrą, bet ir nestruktūruotumą. Ternerio teigimu, ritualas yra formalizuotas, priskirtinis (tačiau nerutininis, nekasdienis) elgesys, atliekamas tikėjimų į mistines būtybes ar galias progomis.Vytis Čiubrinskas.. Kaunas: VDU, 2007. Struktūralistai, tokie kaip Klodas Levi-Strosas, ritualątraktavo kaip simbolinę kalbą, pasiduodančiąstruktūrinės kalbotyros metodinei analizei. Vladimiras Toporovas ritualąlaikė tapačiu mitui ir pažymėjo, kad tiek mitas, tiek ritualas išreiškia perėjimąnuo gamtiško ir biologiško, prie kultūros ir socialumo. Ritulas įcentrina simbolinį kosmosą, suteikia jam turinį. Ritualo tvarkos pažeidimas traktuojamas kaip pasaulio tvarkos sugriovimas, turintis sociumui žalingų pasekmių. Toporovas pabrėžia, kad ritualo metu įvairios simbolinės sistemos (kalba, gestai, mimika, pantomima, choreografija, daina, muzika, spalvos, garsai ir kt.) susilieja į nedalomąvisumą. Tokiu požiūriu, ritualas yra ir įvairių menų ištaka.