Greičiau nei naršyklėje!
52 santykiai: Abliatyvas, Anglų kalba, Šumerų raštas, Įnagininkas, Įvardis, Žemaičių tarmė, Žemutinių sorbų kalba, Baltų kalbos, Baltų prokalbė, Baltų-slavų kalbos, Būdvardis, Dvigarsis, Dviskaita, Galūnė (kalbotyra), Germanų prokalbė, Hebrajų kalba, Hetitų kalba, Hindi, Indoeuropiečių prokalbė, Ingušų kalba, Jonas Jablonskis, Korėjiečių kalbos gramatika, Latvių kalba, Lietuvių kalba, Linksniavimas lietuvių kalboje, Linksnis, Lotynų kalbos gramatika, Lyvių kalba, Papildinys, Paradigma (kalbotyra), Pietų aukštaičių patarmė, Rusų kalbos gramatika, Rytų aukštaičių patarmė, Sanskritas, Senasis Naugardo dialektas, Senoji persų kalba, Senoji rusų kalba, Senoji valų kalba, Senovės egiptiečių kalba, Sinkopė (kalbotyra), Slavų prokalbė, Slovėnų kalba, Sosiūro-Fortunatovo dėsnis, Tulų kalba, Turkų kalba, Tuvių kalba, Ubychų kalba, Uigūrų kalba, Ukrainiečių kalba, Vengrų kalba, ..., Vepsų kalba, Vokiečių kalba. Išplėsti indeksą (2 daugiau) »
Abliatyvas
Abliatyvas (iš ablatus – nuneštas, atskirtas) – lotynų, senovės iranėnų kalbų linksnis, kuris dažniausiai reiškia atskirtį.
Nauja!!: Naudininkas ir Abliatyvas · Žiūrėti daugiau »
Anglų kalba
Anglų kalba – germanų kalbų grupės kalba, kilusi iš germanų prokalbės.
Nauja!!: Naudininkas ir Anglų kalba · Žiūrėti daugiau »
Šumerų raštas
Šumerų raštas, kurio vėlyvoji forma vadinama Šumerų dantiraščiu, – kelios tarpusavyje susijusios rašto sistemos, ankstyviausia dantiraščio atmaina, IV–III tūkst.
Nauja!!: Naudininkas ir Šumerų raštas · Žiūrėti daugiau »
Įnagininkas
Įnagininkas – netiesioginis linksnis, atsakantis į klausimąkuo? Daugumoje kalbų šiuo linksniu reiškiamas įnagis (įrankis, priemonė), kuriuo veiksmo atlikėjas daro įtakąkitiems objektams arba atlieka tam tikrus veiksmus.
Nauja!!: Naudininkas ir Įnagininkas · Žiūrėti daugiau »
Įvardis
Įvardis – kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.
Nauja!!: Naudininkas ir Įvardis · Žiūrėti daugiau »
Žemaičių tarmė
Mosėdyje (Skuodo raj.) gamtos objekto – įspėjimas šiukšlintojams (Kauno raj.) Žemaičių tarmė () – lietuvių kalbos tarmė,.
Nauja!!: Naudininkas ir Žemaičių tarmė · Žiūrėti daugiau »
Žemutinių sorbų kalba
Kotbuse Žemutinių sorbų kalba (arba žemutinių vendų kalba, žemutinių lužitėnų kalba, lužitėnų žemaičių kalba, sorbų žemaičių kalba, Žemutinės Lužicos serbų kalba; savivardis: dolnoserbska rěc, dolnoserbšćina) – viena iš dviejų bendrinių sorbų, arba Lužicos serbų, kalbų, vartojama istorinėje Žemutinės Lužicos srityje Brandenburgo žemėje Rytų Vokietijoje.
Nauja!!: Naudininkas ir Žemutinių sorbų kalba · Žiūrėti daugiau »
Baltų kalbos
Plotas, kur baltiškų hidronimų nedaug ir dalis jų abejotini Baltų kalbos – indoeuropiečių (ide.) kalbų grupė, kilusi iš baltų prokalbės.
Nauja!!: Naudininkas ir Baltų kalbos · Žiūrėti daugiau »
Baltų prokalbė
Varpinių kapų kultūra Baltai V–VI a. Baltai VII–VIII a. Baltų prokalbė, arba prabaltų kalba, protobaltų kalba (latv. pirmbaltu valoda) – hipotetinė kalba, iš kurios kilo baltų kalbos.
Nauja!!: Naudininkas ir Baltų prokalbė · Žiūrėti daugiau »
Baltų-slavų kalbos
Baltų-slavų kalbos – hipotetinė kalbų grupė, kuri galimai skilo į indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančias baltų ir slavų kalbas.
Nauja!!: Naudininkas ir Baltų-slavų kalbos · Žiūrėti daugiau »
Būdvardis
Būdvardis – kalbos dalis, žyminti daikto ypatybę ir atsakanti į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? Indoeuropiečių kalbose būdvardis išsivystė iš daiktavardžio ir galutinai atsiskyrė nuo jo vėlyvuoju indoeuropiečių kalbų laikotarpiu, kuomet pradėtas kaityti giminėmis ir derinti gimine, skaičiumi bei linksniu su pažymimuoju žodžiu (daiktavardžiu).
Nauja!!: Naudininkas ir Būdvardis · Žiūrėti daugiau »
Dvigarsis
Dvigarsis – kalbos garsas, sudarytas iš to paties skiemens garsų, kurie tariami sudaro glaudų junginį.
Nauja!!: Naudininkas ir Dvigarsis · Žiūrėti daugiau »
Dviskaita
Dviskaita – gramatinio skaičiaus kategorija, vartojama dalyje kalbų greta vienaskaitos ir daugiskaitos nurodant du objektus ar dviejų objektų atliekamąveiksmą.
Nauja!!: Naudininkas ir Dviskaita · Žiūrėti daugiau »
Galūnė (kalbotyra)
Galūnė – po kamieno einanti kintamoji žodžio pabaigos dalis.
Nauja!!: Naudininkas ir Galūnė (kalbotyra) · Žiūrėti daugiau »
Germanų prokalbė
Šiaurės Vokietijos žemumoje, atstovaujanti Jastorfo kultūrai. Germanų prokalbė – rekonstruota kalba, iš kurios kilo germanų kalbos.
Nauja!!: Naudininkas ir Germanų prokalbė · Žiūrėti daugiau »
Hebrajų kalba
Hebrajų kalba – semitų kalba, kuria pasaulyje kalba daugiau nei 7 milijonai žmonių, daugiausia Izraelyje, taip pat pasaulio žydų bendruomenėse.
Nauja!!: Naudininkas ir Hebrajų kalba · Žiūrėti daugiau »
Hetitų kalba
Hetitų kalba (arba nešitų kalba – 𒉈𒅆𒇷 nešili) – senovės indoeuropiečių kalba, kuriąvartojo hetitai, sukūrę savo valstybę Mažojoje Azijoje (su centru Hatušoje).
Nauja!!: Naudininkas ir Hetitų kalba · Žiūrėti daugiau »
Hindi
Hindi kalba (हिन्दी भाषा.
Nauja!!: Naudininkas ir Hindi · Žiūrėti daugiau »
Indoeuropiečių prokalbė
Indoeuropiečių migracija isbn.
Nauja!!: Naudininkas ir Indoeuropiečių prokalbė · Žiūrėti daugiau »
Ingušų kalba
Ingušų kalba (sav. ГӀалгӀай мотт) – kalba, priklausanti šiaurės rytų Kaukazo kalbų šeimai, vainachų pošeimiui ir vartojama ingušų, gyvenančių daugiausia Rusijai priklausančioje Ingušijos Respublikoje, taip pat aplinkiniuose Čečėnijos rajonuose.
Nauja!!: Naudininkas ir Ingušų kalba · Žiūrėti daugiau »
Jonas Jablonskis
Petrašiūnų kapinėse Jonas Jablonskis ant 5 litų banknoto Jonas Jablonskis (slapyvardžiai Rygiškių Jonas, Petras Kriaušaitis, 1860 gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių raj. – 1930 m. vasario 23 d. Kaune) – Lietuvos kalbininkas, norminęs lietuvių bendrinę kalbą.
Nauja!!: Naudininkas ir Jonas Jablonskis · Žiūrėti daugiau »
Korėjiečių kalbos gramatika
Korėjiečių kalbos gramatika – korėjiečių kalbos morfologija ir sintaksė.
Nauja!!: Naudininkas ir Korėjiečių kalbos gramatika · Žiūrėti daugiau »
Latvių kalba
Latvių kalba (latv. latviešu valoda) – baltų kalbų grupei priklausanti indoeuropiečių šeimos kalba, kilusi iš baltų prokalbės.
Nauja!!: Naudininkas ir Latvių kalba · Žiūrėti daugiau »
Lietuvių kalba
Lietuvių kalba – iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje – viena iš oficialiųjų kalbų.
Nauja!!: Naudininkas ir Lietuvių kalba · Žiūrėti daugiau »
Linksniavimas lietuvių kalboje
Lietuvių kalboje egzistuoja daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio ir linksniuojamųjų veiksmažodžio formų (pvz., dalyvių) linksnio kategorijos.
Nauja!!: Naudininkas ir Linksniavimas lietuvių kalboje · Žiūrėti daugiau »
Linksnis
Linksnių skaičius standartinėse Europos kalbose. Pilka spalva pažymėtos kalbos daiktavardžių nelinksniuoja. Linksnis – kalbos dalių galūnių kaitymas, kurį sąlygoja tam tikros kalbai būdingos gramatinės funkcijos sakinyje.
Nauja!!: Naudininkas ir Linksnis · Žiūrėti daugiau »
Lotynų kalbos gramatika
Lotynų kalba, kaip ir kitos senosios indoeuropiečių kalbos, yra linksniuojama, o tai leidžia laisvąžodžių tvarkąsakiniuose.
Nauja!!: Naudininkas ir Lotynų kalbos gramatika · Žiūrėti daugiau »
Lyvių kalba
Kurše Lyvių kalba (lyv. k. līvõ kēļ) – beveik išnykusi Uralo kalbų šeimos Baltijos finų grupės agliutinacinė kalba, viena iš dviejų Latvijos autochtoninių kalbų ir vienintelė kalba greta latvių, Latvijos teritorijoje teisiškai laikoma vietine senąja kalba ir saugoma bei ginama Latvijos įstatymų.
Nauja!!: Naudininkas ir Lyvių kalba · Žiūrėti daugiau »
Papildinys
Papildinys – sintaksės mokslo, kalbos dalių kategorija.
Nauja!!: Naudininkas ir Papildinys · Žiūrėti daugiau »
Paradigma (kalbotyra)
Paradigma ('pavyzdys, modelis') – morfologijoje kokio nors žodžio gramatinių formų sistema, visų to žodžio formų visuma.
Nauja!!: Naudininkas ir Paradigma (kalbotyra) · Žiūrėti daugiau »
Pietų aukštaičių patarmė
Pietų aukštaičių patarmė (iš dalies vadintina dzūkų tarme) – lietuvių kalbos aukštaičių tarmės patarmė, vartojama pietiniame šios tarmės areale.
Nauja!!: Naudininkas ir Pietų aukštaičių patarmė · Žiūrėti daugiau »
Rusų kalbos gramatika
Rusų kalbos gramatika – taisyklių visuma, apibrėžianti žodžių ir sakinių darybąrusų kalboje.
Nauja!!: Naudininkas ir Rusų kalbos gramatika · Žiūrėti daugiau »
Rytų aukštaičių patarmė
Rytų aukštaičių patarmė (etnografiškai vadintina aukštaičių tarme) – lietuvių kalbos aukštaičių tarmės patarmė, vartojama rytiniame šios tarmės areale.
Nauja!!: Naudininkas ir Rytų aukštaičių patarmė · Žiūrėti daugiau »
Sanskritas
Sanskritas (skr. संस्कृत.
Nauja!!: Naudininkas ir Sanskritas · Žiūrėti daugiau »
Senasis Naugardo dialektas
Senasis Naugardo dialektas – rytų slavų kalba, vartota viduramžiais Naugardo (Novgorodo) apylinkėse.
Nauja!!: Naudininkas ir Senasis Naugardo dialektas · Žiūrėti daugiau »
Senoji persų kalba
Pasargaduose senąja persų kalba Senoji persų kalba – indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, vartota Achemenidų imperijoje (Senovės Persija), viena iš dviejų raštiškai užfiksuotų senųjų iranėnų kalbų (drauge su Avestos kalba).
Nauja!!: Naudininkas ir Senoji persų kalba · Žiūrėti daugiau »
Senoji rusų kalba
Senoji rusų kalba, arba senoji rytų slavų kalba (sen. rus. рѹсьскъ ѩзыкъ, rusĭskŭ językŭ) – bendroji rytų slavų kalba, kuria buvo šnekama nuo VI a. iki XIII a.–XIV a. Kijevo Rusioje.
Nauja!!: Naudininkas ir Senoji rusų kalba · Žiūrėti daugiau »
Senoji valų kalba
Senoji valų kalba – valų kalbos istorijos laikotarpis nuo 800 m.
Nauja!!: Naudininkas ir Senoji valų kalba · Žiūrėti daugiau »
Senovės egiptiečių kalba
Senovės egiptiečių kalba – semitų-chamitų šeimos kalba, vartota Senovės Egipte.
Nauja!!: Naudininkas ir Senovės egiptiečių kalba · Žiūrėti daugiau »
Sinkopė (kalbotyra)
Sinkopė ('išstūmimas') – kalbotyros terminas, kuriuo vadinamas balsio išnykimas tarp dviejų priebalsių.
Nauja!!: Naudininkas ir Sinkopė (kalbotyra) · Žiūrėti daugiau »
Slavų prokalbė
Koločino kultūrų kompleksas. Tikėtina, kad ši sritis atitinka slavų prokalbės paplitimo arealą. Slavų prokalbė, arba praslavų kalba, – prokalbė, iš kurios kilo slavų kalbos.
Nauja!!: Naudininkas ir Slavų prokalbė · Žiūrėti daugiau »
Slovėnų kalba
Slovėnų kalba – pietų slavų kalba, vartojama slovėnų.
Nauja!!: Naudininkas ir Slovėnų kalba · Žiūrėti daugiau »
Sosiūro-Fortunatovo dėsnis
Sosiūro-Fortunatovo dėsnis – fonetinis dėsnis, kurį, nepriklausomai vienas nuo kito, atrado F. Fortunatovas (1895 m.) ir F. de Sosiūras (1896 m.). Jis galioja slavų ir baltų (konkrečiai – lietuvių) kalbose.
Nauja!!: Naudininkas ir Sosiūro-Fortunatovo dėsnis · Žiūrėti daugiau »
Tulų kalba
Tulų kalba (ತುಳು ಭಾಷೆ.
Nauja!!: Naudininkas ir Tulų kalba · Žiūrėti daugiau »
Turkų kalba
Turkų kalba (Türkçe) – tiurkų kalbų grupės kalba.
Nauja!!: Naudininkas ir Turkų kalba · Žiūrėti daugiau »
Tuvių kalba
Tuvių kalba – tiurkų kalbų šeimos kalba, vartojama tuvių tautybės žmonių, jie gyvena Tuvos Respublikoje (pietų Sibire), įeinančioje į Rusijos Federaciją, Mongolijoje ir Kinijoje.
Nauja!!: Naudininkas ir Tuvių kalba · Žiūrėti daugiau »
Ubychų kalba
Ubychų kalba (savivardis: a-twaxə, twaχəbza) – mirusi šiaurės vakarų Kaukazo kalbų šeimai priklausiusi kalba, vartota ubychų tautybės žmonių.
Nauja!!: Naudininkas ir Ubychų kalba · Žiūrėti daugiau »
Uigūrų kalba
Uigūrų kalba – tiurkų kalbų šeimos kalba, vartojama uigūrų, gyvenančių daugiausia vakarų Kinijoje, Sindziango provincijoje.
Nauja!!: Naudininkas ir Uigūrų kalba · Žiūrėti daugiau »
Ukrainiečių kalba
Ukrainiečių kalba (ukrainų kalba) – slavų grupės kalba, Ukrainos valstybinė kalba.
Nauja!!: Naudininkas ir Ukrainiečių kalba · Žiūrėti daugiau »
Vengrų kalba
Vengrų kalba (veng. magyar nyelv) – Uralo kalbų šeimos ugrų kalbų pogrupio kalba.
Nauja!!: Naudininkas ir Vengrų kalba · Žiūrėti daugiau »
Vepsų kalba
Uralo kalbų paplitimas Vepsų kalba (vepsų k. vepsän kel') – vepsų tautos kalba, priklausanti Uralo kalbų šeimos finougrų kalbų grupės Baltijos finų kalbų pogrupiui.
Nauja!!: Naudininkas ir Vepsų kalba · Žiūrėti daugiau »
Vokiečių kalba
Vokiečių kalba (vokiškai, tariama:; deutsche Sprache, tariama) – Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino valstybinė kalba, viena iš oficialių kalbų Šveicarijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.
Nauja!!: Naudininkas ir Vokiečių kalba · Žiūrėti daugiau »
