Greičiau nei naršyklėje!Panašumai tarp Indoeuropiečių prokalbė ir Slavų prokalbė
Indoeuropiečių prokalbė ir Slavų prokalbė turi 105 dalykų dažni (Unijapedija): Abliatyvas, Afrikata, Akūtas, Anatolų kalbos, Antoine Meillet, Aoristas, August Leskien, August Schleicher, Šaknis (kalbotyra), Šauksmininkas, Įnagininkas, Įvardis, Balkanai, Balsis, Baltų kalbos, Baltų prokalbė, Baltų-slavų kalbos, Būdvardis, Bendratis, Bulgarų kalba, Daiktavardis, Dalyvis (gramatika), Daugiskaita, Dviskaita, Etimologija, Europa, Fleksinė kalba, Fonema, Fonetika, Galininkas, ..., Germanų kalbos, Gintaras, Graikų kalba, Gramatinis laikas, Gramatinis skaičius, Hipotezė, II amžius, Imperfektas, Indoeuropiečių kalbos, Indoiranėnų kalbos, Intarpas, Iranėnų kalbos, Italikų kalbos, Jerzy Kuryłowicz, Kalbos garsas, Kamienas (kalbotyra), Karl Brugmann, Keltų kalbos, Kilmininkas, Laringalų teorija, Leksika, Lenkų kalba, Lietuvių kalba, Linksnis, Lotynų kalba, Lyginamoji kalbotyra, Morfologija (kalbotyra), Motina, Naudininkas, Nikolajus Trubeckojus, Nuosaka, Olegas Trubačiovas, Optatyvas, Palatalizacija, Papildinys, Perfektas, Pietų slavų kalbos, Pliuskvamperfektas, Polinksnis, Priešdėlis, Priegaidė, Priesaga, Prieveiksmis, Prokalbė, Protėvynė, Redukcija (kalbotyra), Rusija, Rytų slavų kalbos, Sanskritas, Satemizacija, Senoji bažnytinė slavų kalba, Senoji rusų kalba, Senovės graikų kalba, Serbų-kroatų kalba, Siekinys, Skaitvardis, Sklandieji priebalsiai, Skolinys, Slavų kalbos, Tarinys, Trakų kalba, V amžius, Vakarų slavų kalbos, Vakernagelio dėsnis, Vardininkas, Veikslas, Veiksmažodis, Veiksnys, VI amžius, Viačeslavas Ivanovas, Vidurio Europa, Vietininkas, Vokiečių kalba, XIX amžius, XX amžius. Išplėsti indeksą (75 daugiau) »
Abliatyvas
Abliatyvas (iš ablatus – nuneštas, atskirtas) – lotynų, senovės iranėnų kalbų linksnis, kuris dažniausiai reiškia atskirtį.
Abliatyvas ir Indoeuropiečių prokalbė · Abliatyvas ir Slavų prokalbė ·
Afrikata
Afrikata ( 'trinu') – sutaptinis priebalsis, dažniausiai susidaręs iš sprogstamojo ir pučiamojo priebalsių, tariamų toje pačioje kalbos padargų vietoje, pavyzdžiui, c, č, dz, dž, pf ir kitos.
Afrikata ir Indoeuropiečių prokalbė · Afrikata ir Slavų prokalbė ·
Akūtas
Akūtas (lietuvių kalboje dar vadinamas dešininiu kirčio/priegaidės ženklu) (´) – diakritinis ženklas, vartojamas daugumoje šiuolaikinių kalbų, kurių abėcėlės kilo iš lotynų, kirilicos arba graikų abėcėlių.
Akūtas ir Indoeuropiečių prokalbė · Akūtas ir Slavų prokalbė ·
Anatolų kalbos
Anatolų kalbos – indoeuropiečių kalbų atšaka, kuriai priskiriamos senosios kalbos, vartotos Mažosios Azijos pusiasalyje.
Anatolų kalbos ir Indoeuropiečių prokalbė · Anatolų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Antoine Meillet
Antuanas Mejė (Antoine Meillet; g. 1866 m. lapkričio 11 d. – m. 1936 m. rugsėjo 21 d.) – Prancūzijos kalbininkas, indoeuropeistas.
Antoine Meillet ir Indoeuropiečių prokalbė · Antoine Meillet ir Slavų prokalbė ·
Aoristas
Aoristas (iš 'neapibrėžtas') – vienas iš gramatinių veiksmažodžio laikų, paprastai reiškiantis praeities arba bet kokius netęstinius įvykius.
Aoristas ir Indoeuropiečių prokalbė · Aoristas ir Slavų prokalbė ·
August Leskien
Augustas Leskynas (1840 m. liepos 8 d. Kylis – 1916 m. rugsėjo 20 d. Leipcigas) – vokiečių kalbininkas, slavistas, baltistas, jaunagramatikių kalbotyros krypties vienas kūrėjų, daktaras.
August Leskien ir Indoeuropiečių prokalbė · August Leskien ir Slavų prokalbė ·
August Schleicher
Augustas Šleicheris (August Schleicher; g. 1821 m. vasario 19 d. – 1868 m. gruodžio 6 d.) – Vokietijos kalbininkas, vienas svarbiausių indoeuropeistikos „tėvų“.
August Schleicher ir Indoeuropiečių prokalbė · August Schleicher ir Slavų prokalbė ·
Šaknis (kalbotyra)
Šaknis – kertinė, neskaidoma žodžio dalis, formalus ir semantinis žodžio branduolys be afiksų.
Šaknis (kalbotyra) ir Indoeuropiečių prokalbė · Šaknis (kalbotyra) ir Slavų prokalbė ·
Šauksmininkas
Šauksmininkas – žodžio forma, vartojama kaip kreipinys.
Šauksmininkas ir Indoeuropiečių prokalbė · Šauksmininkas ir Slavų prokalbė ·
Įnagininkas
Įnagininkas – netiesioginis linksnis, atsakantis į klausimąkuo? Daugumoje kalbų šiuo linksniu reiškiamas įnagis (įrankis, priemonė), kuriuo veiksmo atlikėjas daro įtakąkitiems objektams arba atlieka tam tikrus veiksmus.
Indoeuropiečių prokalbė ir Įnagininkas · Slavų prokalbė ir Įnagininkas ·
Įvardis
Įvardis – kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.
Indoeuropiečių prokalbė ir Įvardis · Slavų prokalbė ir Įvardis ·
Balkanai
Politinis žemėlapis 2005 m. – Balkanų šalys pažymėtos žaliai Balkanai arba Balkanų pusiasalis – pusiasalis Europos pietuose, rytinėje dalyje.
Balkanai ir Indoeuropiečių prokalbė · Balkanai ir Slavų prokalbė ·
Balsis
Balsis – kalbos garsas, kurį tariant nebūna aiškaus tarimo židinio, pasižymi didele akustine energija ir jo suvokimąlemia muzikos tonas.
Balsis ir Indoeuropiečių prokalbė · Balsis ir Slavų prokalbė ·
Baltų kalbos
Plotas, kur baltiškų hidronimų nedaug ir dalis jų abejotini Baltų kalbos – indoeuropiečių (ide.) kalbų grupė, kilusi iš baltų prokalbės.
Baltų kalbos ir Indoeuropiečių prokalbė · Baltų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Baltų prokalbė
Varpinių kapų kultūra Baltai V–VI a. Baltai VII–VIII a. Baltų prokalbė, arba prabaltų kalba, protobaltų kalba (latv. pirmbaltu valoda) – hipotetinė kalba, iš kurios kilo baltų kalbos.
Baltų prokalbė ir Indoeuropiečių prokalbė · Baltų prokalbė ir Slavų prokalbė ·
Baltų-slavų kalbos
Baltų-slavų kalbos – hipotetinė kalbų grupė, kuri galimai skilo į indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančias baltų ir slavų kalbas.
Baltų-slavų kalbos ir Indoeuropiečių prokalbė · Baltų-slavų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Būdvardis
Būdvardis – kalbos dalis, žyminti daikto ypatybę ir atsakanti į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? Indoeuropiečių kalbose būdvardis išsivystė iš daiktavardžio ir galutinai atsiskyrė nuo jo vėlyvuoju indoeuropiečių kalbų laikotarpiu, kuomet pradėtas kaityti giminėmis ir derinti gimine, skaičiumi bei linksniu su pažymimuoju žodžiu (daiktavardžiu).
Būdvardis ir Indoeuropiečių prokalbė · Būdvardis ir Slavų prokalbė ·
Bendratis
Bendratis () – neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, kurios nevaržo nei asmens, nei skaičiaus, nei laiko, nei nuosakos kategorija.
Bendratis ir Indoeuropiečių prokalbė · Bendratis ir Slavų prokalbė ·
Bulgarų kalba
Bulgarų kalba (български език) – indoeuropiečių kalbų šeimos slavų grupės pietų slavų pogrupio kalba.
Bulgarų kalba ir Indoeuropiečių prokalbė · Bulgarų kalba ir Slavų prokalbė ·
Daiktavardis
Daiktavardis – žodžių, reiškiančių daiktų pavadinimus, klasė.
Daiktavardis ir Indoeuropiečių prokalbė · Daiktavardis ir Slavų prokalbė ·
Dalyvis (gramatika)
Dalyvis – neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių.
Dalyvis (gramatika) ir Indoeuropiečių prokalbė · Dalyvis (gramatika) ir Slavų prokalbė ·
Daugiskaita
Daugiskaita – gramatinė kategorija (gramatinis skaičius), kuri apibrėžia kalboje vartojamas žodžių formas, nurodančias, jog žodis apibūdina ne vieną, o daug daiktų.
Daugiskaita ir Indoeuropiečių prokalbė · Daugiskaita ir Slavų prokalbė ·
Dviskaita
Dviskaita – gramatinio skaičiaus kategorija, vartojama dalyje kalbų greta vienaskaitos ir daugiskaitos nurodant du objektus ar dviejų objektų atliekamąveiksmą.
Dviskaita ir Indoeuropiečių prokalbė · Dviskaita ir Slavų prokalbė ·
Etimologija
Etimologija (graikiškai étymos 'tikras, esminis' + lógos 'žodis, mokslas') – mokslas apie žodžių kilmę ir raidą.
Etimologija ir Indoeuropiečių prokalbė · Etimologija ir Slavų prokalbė ·
Europa
Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną.
Europa ir Indoeuropiečių prokalbė · Europa ir Slavų prokalbė ·
Fleksinė kalba
Fleksinė kalba – kalba, kurioje gramatinės žodžių kategorijos ir sintaksiniai santykiai daugiausia reiškiami galūnėmis.
Fleksinė kalba ir Indoeuropiečių prokalbė · Fleksinė kalba ir Slavų prokalbė ·
Fonema
Fonema ( 'garsas') – mažiausias kalbos vienetas, turintis skiriamąjąreikšmę.
Fonema ir Indoeuropiečių prokalbė · Fonema ir Slavų prokalbė ·
Fonetika
Fonetika (iš 'garsas') – kalbotyros mokslo šaka, nagrinėjanti fizinę žmogaus kalbą(kalbos garsus).
Fonetika ir Indoeuropiečių prokalbė · Fonetika ir Slavų prokalbė ·
Galininkas
Galininkas – linksnis, atsakantis į klausimąką? Nominatyvinės-akuzatyvinės (vardininko-galininko) struktūros kalbose galininkas reiškia objektą, į kurį nukreiptas tiesioginis veiksmas, galininkas eina tiesioginiu papildiniu:,,. Ergatyvinės struktūros kalbose galininko nėra, jo paskirtį atlieka absoliutyvas (kitaip žiūrint – vardininkas).
Galininkas ir Indoeuropiečių prokalbė · Galininkas ir Slavų prokalbė ·
Germanų kalbos
Germanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos šaka, kilusi iš germanų prokalbės.
Germanų kalbos ir Indoeuropiečių prokalbė · Germanų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Gintaras
Baltijos gintaro luitai Gintaras – fosiliniai sakai.
Gintaras ir Indoeuropiečių prokalbė · Gintaras ir Slavų prokalbė ·
Graikų kalba
Graikų kalba – geneologiškai izoliuota indoeuropiečių kalbų šeimos kalba.
Graikų kalba ir Indoeuropiečių prokalbė · Graikų kalba ir Slavų prokalbė ·
Gramatinis laikas
Gramatinis laikas – veiksmažodžio gramatinė kategorija, reiškianti sakomo veiksmo santykį su esamuoju momentu.
Gramatinis laikas ir Indoeuropiečių prokalbė · Gramatinis laikas ir Slavų prokalbė ·
Gramatinis skaičius
Gramatinis skaičius – gramatinė kategorija, nurodanti kiekinę skirtybę daiktavardžiuose, būdvardžiuose, įvardžiuose, veiksmažodžiuose.
Gramatinis skaičius ir Indoeuropiečių prokalbė · Gramatinis skaičius ir Slavų prokalbė ·
Hipotezė
Hipotezė („spėjimas“).
Hipotezė ir Indoeuropiečių prokalbė · Hipotezė ir Slavų prokalbė ·
II amžius
Antrasis mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 101 metų sausio 1 dienąir pasibaigęs 200 metų gruodžio 31 dieną.
II amžius ir Indoeuropiečių prokalbė · II amžius ir Slavų prokalbė ·
Imperfektas
Imperfektas ( 'netobulas, nebaigtas') – daugybėje kalbų vartojamas veiksmažodžio laikas, reiškiantis nebaigtinį arba ilgai trunkantį būtąjį laiką.
Imperfektas ir Indoeuropiečių prokalbė · Imperfektas ir Slavų prokalbė ·
Indoeuropiečių kalbos
Indoeuropiečių kalbos Indoeuropiečių kalbos – didelė iš indoeuropiečių prokalbės išsivysčiusių kalbų grupė, siejama leksinių, fonologinių, semantinių panašybių ir kalbos struktūros bendrybių.
Indoeuropiečių kalbos ir Indoeuropiečių prokalbė · Indoeuropiečių kalbos ir Slavų prokalbė ·
Indoiranėnų kalbos
Indoiranėnų kalbos – indoeuropiečių kalbų atšaka, apimanti rytines indoeuropiečių kalbas.
Indoeuropiečių prokalbė ir Indoiranėnų kalbos · Indoiranėnų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Intarpas
Intarpas – į žodžio šaknį įsiterpęs afiksas.
Indoeuropiečių prokalbė ir Intarpas · Intarpas ir Slavų prokalbė ·
Iranėnų kalbos
Iranėnų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos šaka.
Indoeuropiečių prokalbė ir Iranėnų kalbos · Iranėnų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Italikų kalbos
Italikų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos kentuminių kalbų grupė.
Indoeuropiečių prokalbė ir Italikų kalbos · Italikų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Jerzy Kuryłowicz
Ježis Kurylovičius (1895 m. rugpjūčio 26 d. Stanislavive (Ivano Frankivske), Galicijos ir Lodomerijos karalystėje, Austrijoje-Vengrijoje – 1978 m. sausio 28 d. Krokuvoje, Lenkijoje) – Lenkijos kalbininkas, vienas garsiausių XX a. kalbininkų.
Indoeuropiečių prokalbė ir Jerzy Kuryłowicz · Jerzy Kuryłowicz ir Slavų prokalbė ·
Kalbos garsas
Kalbos garsas, arba fonas – garsas, sukuriamas žmogaus kalbos aparato, kad būtų galima bendrauti šnekant.
Indoeuropiečių prokalbė ir Kalbos garsas · Kalbos garsas ir Slavų prokalbė ·
Kamienas (kalbotyra)
Kamienas – morfologijos terminas, kuriuo vadinama žodžio dalis be kaitybos afikso (lietuvių kalboje – be galūnės), rodanti jo leksinę reikšmę.
Indoeuropiečių prokalbė ir Kamienas (kalbotyra) · Kamienas (kalbotyra) ir Slavų prokalbė ·
Karl Brugmann
Karlas Brugmanas (1849 m. kovo 16 d. Vysbadene, Vokietijoje – 1919 m. birželio 26 d. Leipcige, Vokietijoje) – Vokietijos kalbininkas, indoeuropiečių kalbų lyginamosios kalbotyros specialistas, vienas iškiliausių jaunagramatikių mokyklos atstovų.
Indoeuropiečių prokalbė ir Karl Brugmann · Karl Brugmann ir Slavų prokalbė ·
Keltų kalbos
Keltų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos kalbos, kilusios iš bendros keltų prokalbės.
Indoeuropiečių prokalbė ir Keltų kalbos · Keltų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Kilmininkas
Kilmininkas – linksnis, įvardijantis subjekto modifikatorių (nurodo subjekto kilmę, priklausomybę, sandarą).
Indoeuropiečių prokalbė ir Kilmininkas · Kilmininkas ir Slavų prokalbė ·
Laringalų teorija
Laringalų teorija – indoeuropeistikos teorija, teigianti, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo vartojama keletas sąlygiškai laringalais vadinamų priebalsinių garsų.
Indoeuropiečių prokalbė ir Laringalų teorija · Laringalų teorija ir Slavų prokalbė ·
Leksika
Leksika (– žodinis) – kalbos žodžių visuma.
Indoeuropiečių prokalbė ir Leksika · Leksika ir Slavų prokalbė ·
Lenkų kalba
220px šiaurėje) kalbų išplitimas 1880 metais (šviesiai žalia spalva) Lenkų kalba (język polski, polszczyzna) – viena iš vakarų slavų kalbų, priklauso lechitų pogrupiui, kuriąvartoja lenkai.
Indoeuropiečių prokalbė ir Lenkų kalba · Lenkų kalba ir Slavų prokalbė ·
Lietuvių kalba
Lietuvių kalba – iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje – viena iš oficialiųjų kalbų.
Indoeuropiečių prokalbė ir Lietuvių kalba · Lietuvių kalba ir Slavų prokalbė ·
Linksnis
Linksnių skaičius standartinėse Europos kalbose. Pilka spalva pažymėtos kalbos daiktavardžių nelinksniuoja. Linksnis – kalbos dalių galūnių kaitymas, kurį sąlygoja tam tikros kalbai būdingos gramatinės funkcijos sakinyje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Linksnis · Linksnis ir Slavų prokalbė ·
Lotynų kalba
Lotynų kalba (tariama) – indoeuropiečių šeimos kalba, priklausanti italikų kalbų grupei, visų romanų kalbų prokalbė.
Indoeuropiečių prokalbė ir Lotynų kalba · Lotynų kalba ir Slavų prokalbė ·
Lyginamoji kalbotyra
Lyginamoji kalbotyra (arba lyginamoji filologija) – kalbotyros mokslo atšaka, nagrinėjanti kalbų tarpusavio ryšius.
Indoeuropiečių prokalbė ir Lyginamoji kalbotyra · Lyginamoji kalbotyra ir Slavų prokalbė ·
Morfologija (kalbotyra)
Morfologija ('forma' + logos 'mokslas') – kalbotyros mokslo sritis, gramatikos sudedamoji dalis, nagrinėjanti kalbos dalis sudarančių žodžių gramatinę, semantinę ir morfeminę sudėtį, kaitybą, žodžio sandarąbei žodžių darybą.
Indoeuropiečių prokalbė ir Morfologija (kalbotyra) · Morfologija (kalbotyra) ir Slavų prokalbė ·
Motina
Motina su vaiku Vladimiro Šv. Dievo Motinos ikona Motina (t. p. mama, mamytė, motulė, motutė, močia ir kt.) – moteris, turinti vaikų.
Indoeuropiečių prokalbė ir Motina · Motina ir Slavų prokalbė ·
Naudininkas
Naudininkas – vienas iš netiesioginių linksnių, atsakantis į klausimąkam? Vartojamas su veiksmažodžiais, reiškiančiais į objektąnukreiptąir iš jo kylantį veiksmą, pvz., tiesioginis objektas perduodamas netiesioginiam − iš to ir kilo lotyniškas linksnio pavadinimas dativus 'duodamasis'.
Indoeuropiečių prokalbė ir Naudininkas · Naudininkas ir Slavų prokalbė ·
Nikolajus Trubeckojus
Nikolajus Trubeckojus (Николай Сергеевич Трубецкой, 1890 m. balandžio 16 d. – 1938 m. birželio 25 d.) – rusų kalbininkas, literatūrologas, etnologas.
Indoeuropiečių prokalbė ir Nikolajus Trubeckojus · Nikolajus Trubeckojus ir Slavų prokalbė ·
Nuosaka
Veiksmažodžio nuosaka – veiksmažodžio forma, nurodanti veiksmo santykį su tikrove, nustatomąkalbančiojo asmens, ketinimus.
Indoeuropiečių prokalbė ir Nuosaka · Nuosaka ir Slavų prokalbė ·
Olegas Trubačiovas
Olegas Trubačiovas (1930 m. spalio 23 d. Stalingradas, Rusijos TFSR – 2002 m. kovo 9 d. Maskva, Rusija) – tarybinis ir rusų kalbininkas slavistas, slavų kalbų etimologijos ir slavų onomastikos tyrėjas; lyginamosios – istorinės kalbotyros specialistas, leksikografas.
Indoeuropiečių prokalbė ir Olegas Trubačiovas · Olegas Trubačiovas ir Slavų prokalbė ·
Optatyvas
Optatyvas – viena iš indoeuropiečių prokalbei būdingų nuosakų, reiškiančių kalbėtojo norą, pageidavimą.
Indoeuropiečių prokalbė ir Optatyvas · Optatyvas ir Slavų prokalbė ·
Palatalizacija
Palatalizacija ('vidurinis gomurys') – liežuvio vidurinės dalies pakilimas prie kietojo gomurio ir viso liežuvio pasislinkimas į priekį, sukeliantis lūpinę, liežuvio priešakinę arba liežuvio užpakalinę priebalsio tartį, taip pat kokybinį priebalsio pokytį, dėl kurio prieš priešakinius balsius arba kietasis priebalsis tampa minkštuoju (palataliniu – suminkštintuoju, arba palatalizuotu – paminkštintuoju).
Indoeuropiečių prokalbė ir Palatalizacija · Palatalizacija ir Slavų prokalbė ·
Papildinys
Papildinys – sintaksės mokslo, kalbos dalių kategorija.
Indoeuropiečių prokalbė ir Papildinys · Papildinys ir Slavų prokalbė ·
Perfektas
Perfektas, arba esamasis atliktinis laikas (iš 'tobulas, atliktas') – graikų, lotynų, sanskrito ir kai kurių kitų kalbų veiksmažodinė forma, pažyminti, kad veiksmas vyko praeityje, o jo rezultatas arba tam tikros bendresnės pasekmės galioja dabartyje (angl. current relevance, aktualumo dabarčiai samprata).
Indoeuropiečių prokalbė ir Perfektas · Perfektas ir Slavų prokalbė ·
Pietų slavų kalbos
Pietų slavų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos slavų kalbų grupė.
Indoeuropiečių prokalbė ir Pietų slavų kalbos · Pietų slavų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Pliuskvamperfektas
Pliuskvamperfektas ('daugiau negu perfektas', t. y. 'daugiau negu atliktas (tobulas)') – veiksmažodžio forma, reiškianti seniau už kitąveiksmąnutikusį įvykį, dažniausiai senesnį laikąnegu reiškiama perfektu arba būtuoju laiku.
Indoeuropiečių prokalbė ir Pliuskvamperfektas · Pliuskvamperfektas ir Slavų prokalbė ·
Polinksnis
Polinksnis – kalbos dalis, kuri atlieka tas pačias funkcijas kaip ir prielinksnis, bet nuo prielinksnio skiriasi tuo, kad eina ne prieš linksniuojamąjį žodį, o po jo.
Indoeuropiečių prokalbė ir Polinksnis · Polinksnis ir Slavų prokalbė ·
Priešdėlis
Priešdėlis, arba prefiksas – afiksas, kuris eina prieš savarankiškų žodžių – daiktavardžių (pvz., „priemiestis“), būdvardžių (pvz., „apygeris“), veiksmažodžių („suprasti“), prieveiksmių (pvz., „paeiliui“) – šaknį.
Indoeuropiečių prokalbė ir Priešdėlis · Priešdėlis ir Slavų prokalbė ·
Priegaidė
Priegaidė, arba muzikinis kirtis − kalbotyros terminas, reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą, kai kinta tariamų kirčiuoto skiemens dalių (morų) garso aukštis.
Indoeuropiečių prokalbė ir Priegaidė · Priegaidė ir Slavų prokalbė ·
Priesaga
Priesaga arba sufiksas – po šaknies (tiesiog arba po kitos priesagos) einantis ir galūne nelaikomas afiksas.
Indoeuropiečių prokalbė ir Priesaga · Priesaga ir Slavų prokalbė ·
Prieveiksmis
Prieveiksmis – nei linksniais, nei asmenimis nekaitoma kalbos dalis.
Indoeuropiečių prokalbė ir Prieveiksmis · Prieveiksmis ir Slavų prokalbė ·
Prokalbė
Prokalbė – istorinės kalbotyros sąvoka, apibūdinanti dažniausiai hipotetinę, rekonstruojamą, egzistavusiąanksčiau kalbą, iš kurios išsirutuliojo viena, keletas, visa grupė giminingų kalbų arba visa kalbų šeima.
Indoeuropiečių prokalbė ir Prokalbė · Prokalbė ir Slavų prokalbė ·
Protėvynė
Protėvynė – hipotetinė geografinė vieta, iš kurios kilusi kokia nors kalbinė grupė.
Indoeuropiečių prokalbė ir Protėvynė · Protėvynė ir Slavų prokalbė ·
Redukcija (kalbotyra)
Redukcija ('grąžinti') – kalbotyros terminas, reiškiantis girdimąkalbos garsų pokytį, susijusį su kirčiu, garsumu, trukme, skambumu, tarimu arba padėtimi žodyje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Redukcija (kalbotyra) · Redukcija (kalbotyra) ir Slavų prokalbė ·
Rusija
Rusija, oficialiai Rusijos Federacija – federacinė transkontinentinė valstybė šiaurinėje Eurazijos dalyje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Rusija · Rusija ir Slavų prokalbė ·
Rytų slavų kalbos
Rytų slavų kalbos – viena iš trijų regioninių slavų kalbos šakų, kuria šiuo metu kalbama Rytų Europoje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Rytų slavų kalbos · Rytų slavų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Sanskritas
Sanskritas (skr. संस्कृत.
Indoeuropiečių prokalbė ir Sanskritas · Sanskritas ir Slavų prokalbė ·
Satemizacija
Kentuminės (mėlyna) ir sateminės (raudona) kalbos Satemizacija – dalies kalbų, šiuo atveju − indoeuropiečių, fonetinė ypatybė, kai indoeuropiečių prokalbės minkštieji priebalsiai *ḱ, *ǵ, *ǵʰ yra virtę pučiamaisias priebalsiais arba afrikatomis.
Indoeuropiečių prokalbė ir Satemizacija · Satemizacija ir Slavų prokalbė ·
Senoji bažnytinė slavų kalba
Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – pirmoji literatūrinė slavų kalba, sudaryta X a. Salonikų apylinkėse, Graikijos Makedonijoje vartotos slavų tarmės pagrindu.
Indoeuropiečių prokalbė ir Senoji bažnytinė slavų kalba · Senoji bažnytinė slavų kalba ir Slavų prokalbė ·
Senoji rusų kalba
Senoji rusų kalba, arba senoji rytų slavų kalba (sen. rus. рѹсьскъ ѩзыкъ, rusĭskŭ językŭ) – bendroji rytų slavų kalba, kuria buvo šnekama nuo VI a. iki XIII a.–XIV a. Kijevo Rusioje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Senoji rusų kalba · Senoji rusų kalba ir Slavų prokalbė ·
Senovės graikų kalba
Senovės graikų kalba – senovės Graikijos civilizacijos kalba.
Indoeuropiečių prokalbė ir Senovės graikų kalba · Senovės graikų kalba ir Slavų prokalbė ·
Serbų-kroatų kalba
Serbų-kroatų kalba (cрпскохрватски / srpskohrvatski) – pietų slavų kalba, kurios paplitimo arealas apima dabartinės Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Juodkalnijos teritorijas.
Indoeuropiečių prokalbė ir Serbų-kroatų kalba · Serbų-kroatų kalba ir Slavų prokalbė ·
Siekinys
Siekinys, arba supinas, supynas – neasmenuojama veiksmažodžio forma, su slinkties veiksmažodžiais paprastai vartojama tikslo ir siekimo aplinkybėms reikšti.
Indoeuropiečių prokalbė ir Siekinys · Siekinys ir Slavų prokalbė ·
Skaitvardis
Skaitvardis − savarankiška kalbos dalis, kuri nurodo patį skaičių, daiktų skaičių arba vietąskaičiuojamoje eilėje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Skaitvardis · Skaitvardis ir Slavų prokalbė ·
Sklandieji priebalsiai
Sklandieji priebalsiai, arba balsingieji priebalsiai, pusbalsiai – arba tipo sonantai balsingoje skiemens dalyje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Sklandieji priebalsiai · Sklandieji priebalsiai ir Slavų prokalbė ·
Skolinys
Skolinys – žodis, frazė, perimta iš kitos kalbos.
Indoeuropiečių prokalbė ir Skolinys · Skolinys ir Slavų prokalbė ·
Slavų kalbos
Slavų kalbos – artimai susijusių indoeuropiečių kalbų grupė, kilusi iš slavų prokalbės.
Indoeuropiečių prokalbė ir Slavų kalbos · Slavų kalbos ir Slavų prokalbė ·
Tarinys
Tarinys – pagrindinė sakinio dalis, pasakanti pagrindinį sakinio veiksmą, veikėjo būsenąar jo ypatybę.
Indoeuropiečių prokalbė ir Tarinys · Slavų prokalbė ir Tarinys ·
Trakų kalba
Trakų kalba – indoeuropiečių šeimai priklausanti kalba, viena senųjų kalbų, vartotų Balkanuose Antikos laikais.
Indoeuropiečių prokalbė ir Trakų kalba · Slavų prokalbė ir Trakų kalba ·
V amžius
Penktasis mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 401 metų sausio 1 dienąir pasibaigęs 500 metų gruodžio 31 dieną.
Indoeuropiečių prokalbė ir V amžius · Slavų prokalbė ir V amžius ·
Vakarų slavų kalbos
Vakarų slavų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos slavų kalbų grupė.
Indoeuropiečių prokalbė ir Vakarų slavų kalbos · Slavų prokalbė ir Vakarų slavų kalbos ·
Vakernagelio dėsnis
Vakernagelio dėsnis – Šveicarijos kalbininko Jakobo Vakernagelio suformuluota taisyklė, nustatanti indoeuropiečių prokalbės bekirčių žodžių padėtį.
Indoeuropiečių prokalbė ir Vakernagelio dėsnis · Slavų prokalbė ir Vakernagelio dėsnis ·
Vardininkas
Vardininkas – linksnis, įvardijantis subjektą(kuris atlieka veiksmą, turi tam tikras savybes ir t. t.). Vardininkas atsako į klausimąkas? koks? kuris?.
Indoeuropiečių prokalbė ir Vardininkas · Slavų prokalbė ir Vardininkas ·
Veikslas
Véikslas – veiksmažodžio kategorija, rodanti veiksmo suvokimąlaiko atžvilgiu – ar veiksmas tebetrunka, ar baigęsis.
Indoeuropiečių prokalbė ir Veikslas · Slavų prokalbė ir Veikslas ·
Veiksmažodis
Veiksmažodis – kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmąar būsenąir atsako į klausimus kąveikia? arba kas vyksta, darosi, atsitinka? Veiksmažodis dažniausiai eina tariniu.
Indoeuropiečių prokalbė ir Veiksmažodis · Slavų prokalbė ir Veiksmažodis ·
Veiksnys
Veiksnys – pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į klausimąkas? ir todėl dažniausiai yra reiškiama linksniuojamųjų kalbos dalių vardininku.
Indoeuropiečių prokalbė ir Veiksnys · Slavų prokalbė ir Veiksnys ·
VI amžius
Šeštasis mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 501 metų sausio 1 dienąir pasibaigęs 600 metų gruodžio 31 dieną.
Indoeuropiečių prokalbė ir VI amžius · Slavų prokalbė ir VI amžius ·
Viačeslavas Ivanovas
Viačeslavas Ivanovas (1929 m. rugpjūčio 21 d. Maskvoje, Rusijoje – 2017 m. spalio 7 d. Los Andžele, JAV) – Rusijos kalbininkas, vertėjas, semiotikas ir antropologas.
Indoeuropiečių prokalbė ir Viačeslavas Ivanovas · Slavų prokalbė ir Viačeslavas Ivanovas ·
Vidurio Europa
Kultūriniai Europos regionai. Vidurio Europa – mėlyna Centrinė Europa, arba Vidurio Europa – regionas, užimantis ne visuomet taip pat nusakomąteritorijąEuropos centrinėje dalyje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Vidurio Europa · Slavų prokalbė ir Vidurio Europa ·
Vietininkas
Vietininkas – linksnis, nurodantis vietą(locus).
Indoeuropiečių prokalbė ir Vietininkas · Slavų prokalbė ir Vietininkas ·
Vokiečių kalba
Vokiečių kalba (vokiškai, tariama:; deutsche Sprache, tariama) – Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino valstybinė kalba, viena iš oficialių kalbų Šveicarijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.
Indoeuropiečių prokalbė ir Vokiečių kalba · Slavų prokalbė ir Vokiečių kalba ·
XIX amžius
Devynioliktas mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 1801 metų sausio 1 dienąir pasibaigęs 1900 metų gruodžio 31 dieną.
Indoeuropiečių prokalbė ir XIX amžius · Slavų prokalbė ir XIX amžius ·
XX amžius
Dvidešimtas mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 1901 metų sausio 1 dienąir pasibaigęs 2000 metų gruodžio 31 dieną.
Indoeuropiečių prokalbė ir XX amžius · Slavų prokalbė ir XX amžius ·
Šiame sąraše nurodyti atsakymus į šiuos klausimus
- Kas Indoeuropiečių prokalbė ir Slavų prokalbė turi bendro
- Kokie yra skirtumai tarp Indoeuropiečių prokalbė ir Slavų prokalbė panašumų
Palyginimas tarp Indoeuropiečių prokalbė ir Slavų prokalbė
Indoeuropiečių prokalbė yra 442 santykius, o Slavų prokalbė turi 180. Kaip jie turi bendro 105, Jaccard indeksas yra 16.88% = 105 / (442 + 180).
Nuorodos
Šis straipsnis parodo skirtumą tarp Indoeuropiečių prokalbė ir Slavų prokalbė santykius. Norėdami pasiekti kiekvieną straipsnį, iš kurio buvo išgautas informacija, apsilankykite:
